Pirmas

Pokemonų gaudymas

Šeš, 08/13/2016 - 13:23 — admin
Tikiuosi labai neatitrauksiu nuo darbų, vis tik nusprendžiau truputi pasidalinti savo atostogų įspūdžiais.
Paklausite kodėl pokemonų gaudymas... Atsakysiu, kad tikrai galėtų vadintis ir kitaip: "Popietės skaitiniai", "Kaip siekti savo tikslo", "Viskas mūsų rankose", "Pasaulio vicečempionai" ir pan., tačiau tikrasis terminas "šachmatų kompozicija" daugumai dažnai suprantamas ne daugiau nei man pokemonų gaudymas :)
Bet apie viską nuo pradžių. Prieš metus, grįžau iš pasaulio čempionato su pakilia nuotaika, nes atvirajame turnyre pavyko iškovoti antrąją vietą. Tačiau kaip dažnai būna, apetitas kyla bevalgant. Per vienus pietus bendradarbė Živilė pasakė mintį, kad komandai iškovoti medalį yra sunkiau nei individualiai. Tikrai su tuo sutikau, tačiau mintyse pagalvojau, kad jau laikas... ir ėmėmės ruoštis.
Žibalo į ugnį įpylė ir rusai, kurie po šių metų Europos čempionato leptelėjo, kad iš mūsų tikėjosi tikrai geresnių rezultatų (rusai buvo ketvirti, o mes septinti). Na ką gi, vis gi laikas :)
Per Lietuvos čempionatą paaiškėjo Lietuvos komandos sudėtis (aš, Martynas ir Dmitrijus). Trečią vietą užėmęs Dmitrijus dėl asmeninių priežasčių pasaulio čempionatą turėjo praleisti, todėl Dmitrijų pakeitė tėvukas, kuris Lietuvos čempionate buvo ketvirtas. Su visa pagarba Dmitrijui (jeigu jis ir toliau nesustos tobulėti, tai po poros metų bus lygiavertis man ir Martynui), bet tėvukas taip pat buvo vertas būti komandoje. O kadangi tai gali būti jau vienas iš paskutinių čempionatų, kada jam pavyko patekti į komandą, todėl medalis būtų didžiausia pagarba jam už prieš 14 metų pralaužtus tarptautinius ledus. Būtent prieš 14 metų pirmą kartą Lietuvos komanda (aš ir tėvukas) vykome į pasaulio čempionatą Maskvoje, kuriame nors ir likome paskutiniai, tačiau žinojome, kad dar viskas prieš akis. Per visą šį laikotarpį praleidome tik vieną čempionatą, kuris vyko už vandenyno (Brazilijoje, Rio de Žaneire, kuriame šiuo metu prasidėjo Olimpinės žaidynės), ir rezultatai vis gerėjo.
Tarp kitko, šachmatai yra savita sporto šaka, kurioje nugalėtoju gali būti tiek būdamas 20 metų, tiek ir sulaukęs 60 metų. Tą puikiai pademonstravo serbų didmeistris Marjan Kovačevič. Marjan'as dalyvavo visuose 40-tyje pasaulio čempionatų ir vis dar demonstruoja gerą formą (pasaulio čempionate asmeninėje įskaitoje užėmė trečią vietą). Iš vienos pusės, sportininkas turi galimybę, nepasisekus viename čempionate, sublizgėti kitame, tačiau konkurentai taip pat nesnaudžia.
Tad ruošiantis šiam čempionatui mes sudalyvavome ne viename tarptautiniame turnyre. O likus porai savaičių, kaip tikri atletai, kurie vyksta į kalnus, mes išbandėme savo galimybes Čekijoje: kelionė autobusu per naktį, iš ryto šachmatų žaidimo varžybos, o vakare jau šachmatų uždavinių sprendimo varžybos. Toks fizinis krūvis kaip tik parodė mano silpnąsias vietas - pritrūko jėgų 2 ir 3 ture, tad šias sritis kaip tik dar suspėjau pasitobulinti iki pasaulio čempionato.
Kad galėtume pilnai susikoncentruoti į pagrindines varžybas, atsisakiau teisėjauti viename iš nepagrindinių turnyrų. Kadangi serbai grįžo prie ankstesnio turnyro formato (nei buvo taikytas mano pasiūlytas formatas per paskutinius trejus metus), buvo kaip tik gera proga atsisakyti teisėjauti. Taip pat į kelionę neėmiau kompiuterio, tokiu būdu buvau kiek atitrūkęs nuo pasaulyje vykstančių įvykių, bet tai leido susikoncentruoti į varžybas. Beje, kaip vėliau supratau, nelabai ką ir praleidau, Lietuvoje ir praėjus savaitei vis dar buvo ta pati populiariausia tema, ‑ ar Jefimovai leis startuoti Olimpiadoje.
Truputį apie Serbiją. Belgrade vis dar likę bombardavimo padariniai, matyt specialiai palikti pusiau sugriauti bombų pastatai, kad ateities kartos nepamirštų kas vyko 1999-aisiais. Prie parlamento stovi atminimo siena su žuvusiųjų nuotraukomis, ir visi jie laikomi Serbijos herojais. Vienai iš jauniausių herojų 3 metai, ji žuvo vakare išėjusi savarankiškai į lauko tualetą, o jos tėvai liko gyvi, nes tuo metu liko namie ir jai klojo lovą... Nors bombardavimai buvo nukreipti į strateginius objektus, bet serbai ypač pabrėžia civilių žūtis, pvz. vienas žmogus žuvo, kai ryte išėjo pabėgioti ir bėgo per tiltą kaip tik tuo metu, kai jis buvo bombarduojamas... Tad nors Serbijos valdžia siekia įstoti į ES, tačiau žmonių nuotaikos dviprasmiškos, nemaža dalis vis dar keikia JAV ir jos sąjungininkę Europą už įvykdytus bombardavimus, tačiau kita dalis palaiko tai, nes po to baigėsi pilietiniai karai. Ar Jugoslavija galėjo išsilaikyti, net ir serbai tuo netiki, nes buvo per daug didelės kiekvienos šalies ambicijos būti lyderiu, be to ir religijos vaidmuo ne paskutinis: serbai-ortodoksai, kroatai-katalikai, albanai-musulmonai. Serbai kažkiek dar juokauja, kad per visą istoriją sudarytos sąjungos, į kurias papuldavo kartu kroatai ir serbai, greitai žlugdavo. Tad ar ES bus išimtis...
Truputi nuklydau, tad laikas grįžkim prie to, dėl ko šis laiškas. Pagaliau išaušo varžybų diena, komandai duoti paskutiniai akcentai, prieš pat varžybas išgertas tradicinis kavos puodukas (legalus dopingas :)) ir stota į startą. Beje, prieš varžybas susidėliojome kaip įveiksime lenkus (numatyta per 4 turą) ir serbus (numatyta per 6 turą). Būtent lenkus, o ne kažkurią kitą komandą pasirinkome savo pagrindiniais konkurentais (ir, kaip vėliau parodė rezultatai, neapsirikome). Nors iš tiesų, galingų varžovų buvo nemažai: stipriausios sudėties suomiai, britai, vokiečiai ir žydai, vidinių intrigų draskomi rusai (būtent du rusai turi aukščiausius reitingus, tačiau, dėl vidinių politinių nesutarimų, Rusijos komandoje jų nėra), nukraujavę azerbaidžaniečiai (šių metų Europos vicečempionai, bet vienas iš lyderių šiuo metu atlieka karo tarnybą), šeimininkai serbai (šių metų Europos čempionai, bet dėl organizacinių reikalų galėjome tikėtis jų klaidų varžybose), kraujo ištroškę lenkai (nors šiais metais Europos čempionate liko treti, tačiau matėsi jų noras susigrąžinti titulus) bei kt.
Taigi tokiame būryje kažin ar kas nors laikė lietuvius kaip konkurentus į medalius, žinant, kad mes dar nei karto nesame lipę ant apdovanojimo pakylos nei Europos (aukščiausia 5 vieta), nei pasaulio (aukščiausia 7 vieta) čempionatuose.
Tačiau viskas prasidėjo neblogai: pirmas turas komandai be klaidų (aš suklydau, ir kaip vėliau paaiškėjo ši klaida man užkirto kelią į dar vieną didmeistrio balą, tačiau komandą išgelbėjo tėvukas), antras turas be klaidų (matyt padėjo mano pyktis po pirmo turo kluptelėjimo :)) ir trečias turas su minimaliais nuostoliais. Būtent trečias turas yra patogiausias šachmatų žaidimo praktikams, o tokių dalyvių sprendėjų tarpe buvo nemažai, pvz. lenkų visa komanda sudaryta iš praktinio žaidimo tarptautinių meistrų-didmeistrių. Todėl mūsų tikslas turėti po šio turo minimalius nuostolius įvykdytas su kaupu: po pirmos dienos antri po lenkų, lenkiantys minimaliai serbus, o nuo 4 vietos jau pabėgome virš vieno uždavinio (5 taškų).
Tad antrą dieną siekėme dar padidinti tempą. Tačiau vos įpusėjus ketvirtam turui lenkai jau pridavė savo rezultatus, todėl liko susitaikyti, kad jų įveikimo planas atidedamas ateičiai (supraskit teisingai, ne parduotuves šturmuot ruošėmės, bet šachmatų uždavinių sprendimo čempionate Lenkija liko "neįkandama"). Ketvirtą turą mes taip pat užbaigėme be klaidų, tačiau netikėtai penktame ture išbarstėme 7 taškus, t.y. lygiai tokią persvarą po pirmos dienos mes turėjome prieš 7 vietoje esančią komandą, todėl ir pabaigę šeštąjį turą negalėjome būti ramūs kurioje vietoje būsime (bet kuri 2-7 vieta buvo reali). Mūsų laimei, taškus barstė ir varžovai, o serbai, kaip tikėjomės, pametė taškus ir šeštame ture, tad pagaliau galėjome atsikvėpti, antra vieta mūsų ‑ Lietuvos komandos, o serbai pirmieji mus su tuo pasveikino (serbai išlaikė trečią vietą, nors anksčiau yra buvę atvejų, kai iš lyderio pozicijos po šešto turo nukrisdavo ir už prizinio trejeto).
Baigiant šį pasakojimą reikėtų kažkokios išvados. Žinokit, kad viskas yra mūsų rankose, nebijoti užsibrėžti aukštų tikslų ir jų siekti, bei dar nemažiau svarbu, kad kai kažko siekiate, mėgaukitės pačiu procesu. Turėjau galimybę gyvai stebėti vieną šachmatų partiją, kurią žaidė daugkartinis šachmatų uždavinių sprendimo pasaulio čempionas (didmeistris tiek šachmatų uždavinių sprendimo, tiek praktinio šachmatų žaidimo) Oxford'o universiteto dėstytojas dr. John Nunn. Patikėkit manimi, net man tai atrodė neįtikėtina, kad tokiame aukščiausiame lygyje dar įmanomos tokio lygio improvizacijos. Jaučiausi lyg būčiau naujokas šioje srityje, tai buvo tarsi stebėčiau meno kūrinį: visiškai nestandartiniai ėjimai, iš šalies atrodančios beprasmės aukos, tačiau viskas pasverta ir subalsuota su galutiniu rezultatu ‑ pergalės pasiekimu.
 Ačiū visiems (ypač mano šeimai) už palaikymą, supratimą ir kantrybę, jums leidus aš dar truputi paatostogausiu ir nuo šachmatų pailsėsiu, nes šiuo metu jaučiuosi, kaip būčiau persivalgęs pačio skaniausio deserto, tačiau po kokio mėnesio matyt vėl praalksiu ir keliausiu į naujus netyrinėtus vandenis (čia kaip tame posakyje "kartą pabandęs negali sustoti" arba "jeigu trenktas, tai jau ilgam" :)).
Nuotraukų šį kartą nebus, nes matyt neatsitiktinai susiplanavome savo grįžimą iki apdovanojimo ceremonijos, nes kiek gi galima dalyvauti uždarymo ceremonijoje, jeigu nieko nelaimi (žinoma, tikimės, kad apdovanojimai kažkada atkeliaus iki mūsų) :) O patiems smalsiausiems detalesnė informacija tarptautinės organizacijos puslapyje: www.wfcc.ch .
Trumpai,
Vidmantas